Ragnaras Lothbrokas buvo Švedijos karaliaus Sigurdo sūnus ir Danijos karaliaus Gotfrydo brolis. Slapyvardis atsirado dėl to, kad Ragnaras dėvėjo odines kelnes, pasiūtas jo žmonos Lagerthos, manydamas, kad tai pasisekė. Nuo pat jaunystės Ragnaras dalyvavo daugelyje karo kampanijų, įgydamas didžiojo „jūrų karaliaus“ autoritetą. Jis buvo klasikinis vikingų nuotykių ieškotojas. Kilmingos kilmės vyras viską pasiekė pats – karinių įgūdžių ir asmeninės drąsos dėka. Karo kampanijose ištraukęs didžiulius turtus, Ragnaras subūrė savo karalystę, savo žinion perėmęs dalį Danijos ir Švedijos žemių. Tačiau širdyje jis liko plėšiku.

Karalius Sami, legendos, galėjo kalbėtis su lokiais (Karhu). Karalius Sami nustebino savo priešus ir net tada, kai jie nebijojo inicialų išpuolių, pakako nuliūdinti priešus.
Karaliaus samių kultūra paneigia abu šiuos dalykus, nes jie pažįsta vikingus ir atvyko iš dar atšiauresnių kraštų, ne tik tai, kad jie yra sausumos, o ne jūrų galia, todėl tinkamai panaudojus jų kariuomenė gali lengvai nukreipti bangą prieš vikingų pajėgas.
Karalius samiai galėjo būti nenugalimas sausumoje, bet ne jūroje, tačiau samiai galėjo prekiauti šakotai, ir tai suteikė jiems pranašumą būti nenugalimiems savo žemėje.

Gormas Senasis. Jis buvo Danijos vikingas, „Didžiosios armijos“ kampanijos narys, per kurį pelnė didelę šlovę. Negarsios kilmės vikingas, iškilęs dėl savo intelekto ir karinių gabumų, buvo pragmatiškas ir apdairus žmogus. Dėl to jis tapo karaliumi ir suteikė paveldėtą valdžią. Slapyvardį „Senasis“ jam suteikė šiuolaikiniai istorikai, norėdami atskirti nuo kito Rytų Anglijos karaliaus Gutrumo.

Cnutas Sweynssonas.  Didžiausias vikingų karalius istorijoje, sujungęs beveik visą Skandinaviją. Savo galios viršūnėje jo šalis nebuvo prastesnė už Šventąją Romos imperiją. Jis taip pat sukūrė tinglingą - kilmingiausių šeimų būrį, riteriškumo fondą. Knutas Didysis paprastai nurodomas kaip išmintingas ir sėkmingas Anglijos valdovas, nepaisant dviveidystės ir įvairių žiaurumų. Greičiausiai taip yra dėl to, kad informacija apie tą laiką buvo gauta daugiausia iš rašytinių šaltinių iš Bažnyčios atstovų, su kuriais Knutas visada palaikė gerus santykius.

Sweyn Forkbeard Jis buvo pirmasis vikingų karalius Didžiosios Britanijos soste. Būtent ten – dėl ypatingo barzdos ir ūsų kirpimo būdo – jis gavo slapyvardį HARKBEARDAS. Svenas buvo tipiškas vikingų karys, buvo pakrikštytas į krikščionybę, nors krikšto faktą Svenas traktavo grynai formaliai, vis dar garbindamas pagoniškus dievus, o lemiamais momentais atnešdavo jiems dosnias aukas.

Sigurdas Gyvatė akyje. Sigurdas buvo ketvirtasis Aslaugo ir Ragnaro sūnus. Slapyvardis, kurį gavo už specialų ženklą akyje (žiedas aplink vyzdį). Tai buvo Ouroboros, mitologinės vikingų gyvatės, ženklas. Jis buvo Ragnaro mėgstamiausias. Narsus karys išgarsėjo kaip darbštus dvarininkas ir geras šeimos žmogus. Kartu su broliais atkeršijo ir už tėvą. Grįžęs iš Anglijos, Sigurdas susikivirčijo su karaliumi Ernulfu ir žuvo per tarpusavio susirėmimą.

Grafas Haraldsonas buvo vietinis Kategato vikingų karalius prieš Ragnarą Lotbroką. Prieš mirtį jis įsivėlė į kovą dėl valdžios ir šlovės su savo įpėdiniu.

Visbur arba Wisbur.  Visburras valdė po savo tėvo Vanlande'o. Jis vedė Audi Rich dukrą ir padovanojo jai išpirką – tris didelius jardus ir auksinę monetą. Jie susilaukė dviejų sūnų – Gislo ir Anduro. Tačiau Visburras ją paliko ir vedė kitą moterį, o ji su sūnumis grįžo pas tėvą. Visburras taip pat turėjo sūnų, vardu Domalde. Domaldės pamotė liepė jam užburti nelaimę. Kai Visburo sūnums buvo dvylika ir trylika metų, jie atvyko į Domaldę ir pareikalavo iš mamos išpirkos. Bet jis atsisakė mokėti. Tada jie pasakė, kad jų motinos auksinė moneta bus geriausio tokio vyro mirtis, ir išėjo namo. Jie vėl kreipėsi į burtininkę ir paprašė jos padaryti taip, kad jie galėtų nužudyti savo tėvą. Ir ragana Hulda pasakė, kad ji darys ne tik tai, bet ir kad nuo šiol giminės nužudymas bus amžinai vykdomas jaunųjų namuose. Jie sutiko. Tada jie surinko žmones, naktį apsupo Visburro namą ir sudegino jį name.  

Sveigder arba Sveider.  Sveideris pradėjo valdyti savo tėvą Fjolnerį. Jis pažadėjo surasti Dievų ir senojo Odino būstą. Jis pats keliavo po visą pasaulį. Ta kelionė truko penkerius metus. Tada grįžo į Švediją ir kurį laiką gyveno namuose. Jis vedė moterį, vardu Vana. Jų sūnus buvo Vanlande. Šveideris vėl išvyko ieškoti Dievų Būsto. Švedijos rytuose yra didelis dvaras, vadinamas „Prie akmens“. Yra toks akmuo kaip namas. Vieną vakarą po saulėlydžio, kai Sveideris ėjo iš puotos į savo miegamąjį, jis pažvelgė į akmenį ir pamatė šalia jo sėdintį nykštuką. Sveideris ir jo vyrai buvo labai girti. Jie nubėgo prie akmens. Nykštukas stovėjo tarpduryje ir paskambino Šveideriui, siūlydamas užeiti, jei norės susitikti su Odinu. Swaggeris įėjo į akmenį, jis iškart užsidarė ir Sveideris niekada iš jo neišėjo.    

Haraldas Sigurdssonas,  Jis buvo statulingas ir gražus, šviesiais plaukais, barzda ir ilgais ūsais. Vienas jo antakis buvo šiek tiek aukštesnis už kitą. Haraldas buvo galingas ir tvirtas valdovas, tvirto proto; visi sakė, kad Šiaurės šalyse nebuvo valdovo, kuris jam prilygtų sprendimų pagrįstumu ir teikiamų patarimų išmintimi. Jis buvo puikus ir drąsus karys. Karalius turėjo didelę jėgą ir valdė ginklus meistriškiau nei bet kuris kitas. Jis iškovojo pergalių seriją prieš danus ir švedus. Jis rūpinosi prekybos ir amatų plėtra, įkūrė Oslą ir galiausiai įkūrė krikščionybę Norvegijoje. Jis buvo „paskutinis vikingas“, kurio gyvenimas primena nuotykių kupiną romaną. Jis buvo labai efektyvus karalius, bet aistra kelionei buvo jo stipriausia. 

Jis buvo galingesnis ir stipresnis už visus, labai gražus, gilaus proto, išmintingas ir drąsus. Haraldas davė įžadą nekirpti ir nešukuoti plaukų, kol neperims visos Norvegijos su mokesčiais ir valdžia. Po pergalės Haraldas pasiskelbė Jungtinės Norvegijos karaliumi, nusikirpo plaukus ir gavo pravardę, kuria yra plačiai žinomas – Fairhair. Pirmasis Skandinavijos karalius, kurį galima palyginti su Vakarų Europos karaliais. Taigi, jis suorganizavo visavertę mokesčių sistemą, dėl kurios, beje, nepatenkinti norvegai masiškai bėgo į Islandiją. 

Erikas Thorvaldssonas,  Erikas  Raudonasis yra vienas garsiausių vikingų. Jis buvo žinomas dėl savo laukinio charakterio, raudonų plaukų ir nesulaikomo noro tyrinėti naujas žemes. Apskritai galime sakyti, kad Erikas yra tobulas vikingas tokia forma, kokią mes jiems atstovaujame – nuožmus laukinis, sumanus karys, įkyrus pagonis ir drąsus jūreivis. O be jo vikingų istorija nebūtų tokia įdomi.

Karalius Haraldas pilkas apsiaustas (Haraldo pilkas paltas)  Pagal vieną iš versijų, Haraldas II gavo savo slapyvardį Pilkas Kailis už tai, kad padėjo savo draugui islandų pirkliui, išplaukusiam į Hardangerį, parduoti visas savo prekes – avikailius, kurie iš pradžių buvo parduodami labai prastai. Savo tautos akivaizdoje Haraldas II nusipirko vieną odą, kiti pasekė karaliaus pavyzdžiu, o prekės parduodavo labai greitai. Ir garsus prekiautojas nuo šiol gavo vardą, kuriuo jis pateko į istoriją.

Haakonas Haraldssonas,  Hakonas paliko atmintį apie save kaip apie ryžtingą, bet humanišką valdovą, kuris rūpinosi teise ir siekiu įtvirtinti tvarką bei taiką savo šalyje. Hakonas buvo blaivus ir mokėjo atsisakyti savo ambicijų, kad pasiektų norimą rezultatą. Haakonas, žinoma, buvo krikščionis ir norėjo į savo šalį įnešti naują tikėjimą. Tačiau kai paaiškėjo, kad dauguma jo žmonių nesutinka su nauju tikėjimu, jis iškart grįžo prie senojo kulto. Slapyvardis „Geras“ kažką sako, ir nedaugeliui valdovų pavyko įeiti į istoriją tokiu vardu, o Hakonai jį gavo pakankamai anksti. Tradicija jam priskiria įstatymų kūrėjo ir narsaus gimtojo krašto gynėjo šlovę.